O štai ir rezultatas. Nauja istorija startuoja jau šiandien arba rytoj ! :*

Taigi, taigi, brangiosios, labai labai labai ačiū už aktyvų jūsų balsavimą ir nuomonių pareiškimą. Visiškai pateisinu jūsų norą skaityti abi istorijas iškart, tik gaila nesu aš kažkokia super hero ir tikrai visko nespėsiu, nepamirštant to, kad gyvenime veikiu ir kai ką daugiau, o ne tik rašau :)

Beje, dita, tu klausei kurią istoriją aš pati labiau noriu rašyti? Atsakysiu taip : man išties nėra labai didelio skirtumo kurią iš istorijų kelti į blog’ą pirmą, vistiek kada nors jūs išvysite jas abi.:) O dabar, jei man tiesiog labai nėra nuotaikos rašyti vienai istorijai, aš griebiuosi kitos, tiesiog negaliu įsipareigoti kelti abiejų, nes ne visada spėsiu parašyti reikiamą skyrių skaičių. Tai tiek :)

O DABAR REZULTATAS :: Galbūt pačios smalsiausios jau ir pasiskaičiavo, tačiau aš vistiek turiu pranešti oficialiai. Taigi taigi 11 : 7, laimėjo “100sms/h greičiu” , todėl jau šiandien vakare arba rytoj išvysite pirmąjį šios istorijos skyrių. Žinoma, be galo laukiu jūsų komentarų bei pastabų ir tikiuosi didelio jūsų aktyvumo, mielosios.

Myliu, bučiuoju ir iki susitikimo ! :**

DĖMESIO ! Aš grįžtu ! Jūs renkatės ČIA. Laukiu nuomonių : *** (kiek galima daugiau)

Doh, aš tiesiog negaliu būti be rašymo. Negaliu nekurt. Negaliu sustoti. Galvoje sukasi mintys. LYg pašėlusios. Jos nesiliauja. Todėl tikriausiai jau laikas. LAIKAS RINKTIS. Jums. :)

Taigi, klausiu jūsų,mielosios, kruią istoriją vistik labiau norėtumėtė matyti? O štai ir variantai :

1. “100 sms/h greičiu” - http://100smsh.blogas.lt/prologas-ir-autores-zodis-3.html

2. “Po Minesotos dangumi Niujorke” - http://minesotosdangus.blogas.lt/po-minesotos-dangumi-niujorkeprologas-3.html

3. (?) Antra, “Saulė, kuri sublizgėjo naktį” dalis. tačiau tikrai nepažadu, kad ją kelčiau dažnai ir dar turėčiau tvirtai pasirįžti ją rašyti.

Todėl dabar labai prašau jūsų aktyviai balsuoti ir pasirinkti vieną iš dviejų pirmų istorijų, tikiuosi kažkuri vistik jus sudomino, nes aš negaliu be to gyventi. O dėl trečio varianto.. Žninot, gal pasitarsim vėliau. Galbūt pradėčiau rašyti po kalėdų, ar iškritus pirmam sniegui (chichichi). Bet ją prijungčiau ttik vėliau..

Todėl dabar jei galit tiesiog parašykit, kuri istorija jus labiau pritraukė ir prieraše parašykit ar lauktumėte antros, jausmingos meilės istorijos dalies. :)

Aaaačiū jums, brangiosios : *

Kuo greičiau surinksiu jūsų nuomonės, tuo greičiau istorija išvys dienos šviesą !

“Saulė, kuri sublizgėjo naktį” *EPILOGAS ir autorės žodis

Širdies žaismas. Ji žaidžia net ir tau nustojus. Net ir tau nenorint, ji žaidžia. Ji nesirenka žmonių. Tai tik žaidimas. Jai tai tik atrakcija. Myli, o paskui įsako nusigręžt. Tai ji. Nesuvaldoma ir be proto tvirta. Tai širdis ir jos ištikimi tarnai jausmai. Nežinai, kur jie pasuks, tačiau vienąkart suklydus gali nebeturėti progos viską ištasyt. Tik ji nesirenka. Šiandien tu pavargai, palūžai, o rytoj galbūt verksi. Tačiau ji tokia. Tai žaidimas. Jei išmoksi ją valdyti – tu laimėjai. Ji jau žengė. Dabar tavo ėjimas. Tik ar tu vis dar pajėgsi ką nors keisti? Žvilgtelk atgal, regis tavo džiaugsmas bėga. Rinkis. Dabar tavo eilė. Žaidimas niekad nesibaigia. Ji pasiduoda, tik tau palūžus. Tada jai jau nebesvarbu. Renkiesi tu. O ji paklūsta. Jei tik turi jėgų vėl pakilti. Viena kart įveikus ją, tu būsi jos valdovė. Tačiau dabar tu tik tarnas. Ji linksminasi, o tu paklūsti. Nesuvoki, kas su tavimi dedasi, tačiau ji puikiai supranta. Tai išbandymas. Toks žaidimas. Taisyklė viena – čia viskas galima. Rask tokį, kuris pateisins tavo klaidas ir širdis nebegalės pakišti kojos. Ji žais, bet tik tol, kol tu palūši. Atmink. Tu turi išmokti atsikelti. Šiandien verki, o rytoj gailėsies, tačiau turėsi pakilt ir eit. Ji vis tyliai kuždės tau į ausį : “dabar tavo ėjimas”. Tačiau tu tik sėdėsi sustingus. Ir vis galvosi : ar verta? Tačiau juk, jei myli, tokie klausimai nekyla. Ji tik to ir laukia. Ji nori, kad tu įsitikintum ir tada žaidimas baigsis. Tai jos darbas. Rodos smukmena, tačiau daugeliui neįveikiamas slenkstis.

Tądien tu palūžai, pasimetei, negalėjai pasirinkti. Tačiau šiandien nauja diena. Tereikia, kad jis suprastų ir priimtų tave. Širdies darbas čia baigsis. Tada tu galėsi ją valdyti. Tačiau ji vis dar žaidžia. Jai smalsu ar tu pajėgsi? Ji lyg krizena tau tyliai į ausį, o tu verki. Sūrios ašaros rieda skruostais, tačiau jos neįveikia niekas. Širdis nepalūžta. Ji per stipri. Palūžta tik žmonės. Ir melas, kad tu nebegali. Kad nepajėgsi atsisistoti, pakilti ir vėl eiti. Tai pats didžiausias melas, nes širdis jau nežaidžia. Tu valdai save. Dabar tavo ėjimas. Turi apsispręsti. Niekad nebūna per gerai. Negali turėti visko iškart. Jis renkasi gyvenimą, o tu renkiesi jį. Tik kurį? Štai kur klausimas. Girdžiu širdis jau pasitraukia. Ženk, kol nevėlu. Kai ji išeis, jau bus nuspręsta. Ji žaidžia. Tačiau regis pamažu pasiduoda. Tu stojiesi ir eini. Atmink, kaip nuspręsi dabar, taip bus visad. Tu ją valdysi. Žaidimas baigiasi. Tu lieki. Net jei laimėsi, ji nepralaimės. Ji žais su kitais, tačiau tu būsi saugi. Ji atleidžia, jei suklysti. Ji duoda paskutinį šansą, paskutinį ėjimą ir šįkart jis tavo. Niekas kitas nenuspręs. Tik paklausyk ką ji kužda… Tai viskas, ką ji nori pasakyti…

* * *

Eh, mielosios… Kad jūs žinotumėt, kaip dabar keistai tuščia… Lyg kažko trūksta. Tačiau juk viskam būna pabaiga, taip baigėsi ir ši istorija. :) Sakau labai labai labai dielį AČIŪ jums, už tai, kad skaitėt, spaudėt “patinka”, komentavot ir nepamiršot. Už tai, kad bandėte įsijausti, nuspėti, kas vyks toliau, už tai, kad įsitraukėte į šią istoriją ir dalyvavote joje, visad buvote šalia. Galbūt be jūsų ji niekad nebūtų baigta. AČIŪ toms, kurios džiaugėsi dėl tokios pabaigos ir toms, kurios nusivylė. AČIŪ, už jūsų emocijas, jausmus. AČIŪ net toms, kurios nesuprato, kas čia vyksta ir kodėl. AČIŪ už tai, kad bent jau bandėte suprasti. Tereikia įsijausti, pabandyti viską pajausti savo širdimi. Juk tai paprasta, taip? :) Už tai ir AČIŪ jums. Nes jus visad stūmėte mane į priekį. Jūsų komentarai paglostydavo širdį ir skatindavo toliau rašyti. Žinau, kad net tos, kurios nepateisino Domilės supras. Visiems ateina laikas :) Todėl dar kart labai jums AČIŪ, brangiosios : *

Ir dar. Žinokit, kad aš taip lengvai nepasitrauksiu (juokiasi). Esu pradėjusi rašyti porą istorijų, t.y : “100sms/h greičiu” ir “Po Minesotos dangumi Niujorke”. Todėl dabar tikriausiai imsiuosi tęsti vieną iš jų ir tik jūs nuspręsite kurią. Ir dar vienas dalykėlis. Taip, visai netikėtai gavau pasiūlymų rašyti antrąją šios istorijos dalį. Galbūt tai būtų visai neblogas planas chuliganas? :) Bet apie tai vėliau. O dabar. Aš išeinu. “Saulė, kuri sublizgėjo naktį”, nebeblizgės. Bet svarbiausia, kad jūs JAU leidote jai sublizgėti :*

“Saulė, kuri sublizgėjo naktį” *51 skyrius. Naktis

Niekaip negalėjau nustoti galvoti apie tai, kas įvyko. Kas jai? Puikiai supratau, kad kažkas ne taip tik nežinojau kas. Ji buvo liūdna ir pasimetusi. Sumišusi. Net jos šypsena buvo keista. Jautėsi įtampa. Viskas nebe taip. Galbūt tai truko per ilgai?-svarsčiau važiuodamas namo.

Jau sukant į kiemą ėmė lyti. Prilėtinau greitį. Mėgavausi tuo. Nusitraukiau nuo galvos šalmą ir kvėpavau tuo oru. Leidau lašams laisvai lietis mano kūnu. Mėgavausi tokiomis akimirkomis. Lietaus kvapas man priminė laisvę. Taip, tie kavapai buvo vienodi. Lengvi ir gaivūs. Tobuli.

Galiausiai visas permirkęs pastačiau motociklą garaže ir pakilau laiptais, buto link. Greit atsirakinau duris ir iškart puoliau į dušą. Nusiprausęs persirengiau ir kritau ant sofos. Vis negalėjau nustoti galvoti, kas buvo. Kas yra. Kas vyksta ir ką tai reiškia. Galbūt tobulumo išties buvo per daug. Nesu vertas, kad man taip sektųsi, tačiau esu laimingas. Gal ji pavargo? Kad ir kaip keistai tai skambėtų… Gal…Tai širdis,-bandžiau pateisinti savo Milę. Su širdimi taip būna. Ir staiga prisiminiau vaikystę, tą vėl netikėtai užklupusią laimę:

„Man šešeri. Dar visiškai nedidelis vaikis aš siaučiu lauke. Su draugais. Dideliu būriu draugų ir broliu. Visi draugiškai dalijames saldaniais, šypsomės, saulė jau leidžiasi tačiau musm dar ne vakaras. Staiga prie manęs pribėga viena iš mergaičių ir stipriai suspaudusi pabučiuoja. Į lūpas. Paskui nusišypsojusi pabėga. Tikriausiai taip astidėkojo už saldainį. Ir tai buvo taip tikra. Pirmas mano „bučinys“. Širdelė suspurdėjo, tačiau nepasidaviau. Paskui visad kieme gaudydavau tik ją. Tampydavau ją už šiesių, ilgų kasų. Klausydavausi jos juoko ir mėgaudavausi jos balsu. Ji pykdavo ir rėkdavo, o aš juokdavausi. Buvau išdykęs. Neklusnus vaikas.

Tačiau po kurio laiko pamačiau ją pievoje žaidžiančią su kitu berniuku. Labai supykau. Buvau vaikas. Dar mažas, tačiau niekas nesako, kad mažieji nejaučia. Jie jaučia. Gal net stipriau nei bet kas kitas. Nuo tos dienos nebežiūrėjau į ją, nebetampydavau jos už kasų ir nesišypsodavau jai. Nenorėjau su ja kalbėti. Vis vaikydavausi kitas mergaites. Tai buvo kvaili vaikiški kaprizai. Taip atrodo dabar, tačiau tuo tarpu tai buvo kažkas TOKIO.

Vieną vakarą likę dviese su mama mes kalbėjomes ir aš atsargiai paklausiau:

-Mama, kodėl Miglė žaidžia su kitais berniukais? Juk ji mane pabučiavo.

-Vakari,-šyptelėjo tada mama.-Gyvenime taip būna. Šia minutę ji su tavimi, o kitą jau ne.

-Bet kodėl? Juk aš visad gaudydavau tik ją ir atnešdvau jai saldainių,-protingai svarsčiau.

-Tačiau pasirinko ne ji,-kantriai aiškino mama.-Matai štai šią vietą?-paklausė priglaudusi ranką prie mano kairės krūtinės pusės. Aš linktelėjau.-Štai čia yra širdis, sūnau. Visada žinok. Dažnai tokius sprendimus priima ji.“

Tai buvo vienas gražiausių mano vaikystės prisiminimų. Ir dabar regis supratau tikrąją viso šito prasmę. Būdamas mažas nė nesigilinau į tai. Greit pamiršau Miglę. Visos mergaitės man tapo vienodos. Tada sutikau Giedrę, darželyje ji buvo iš visų gražiausia, tačiau ir vėl visks baigėsi.

Sutikęs Domilę jau seniai buvau pamiršęs apie širdį ir jos priimamus sprendimus. Buvau visiškai įsitikinęs, kad šįsyk viskas bus gerai. Ir buvo. Viskas buvo pernelyg tobula, kad būtų tiesa. Tačiau tai buvo geriausia vasara mano gyvenime ir aš negaliu viso šito paleisti vėjais.

Ilgai nebesvarstęs pašokau nuo lovos, įsispyriau į batus ir pasičiupęs raktelius nusileidau į garažą. Greit užsėdau ant motociklo, kuris šįsyk atrodė kažkoks keistai pavargęs. Staigiai paspaudžiau gazą ir nurūkau keliu nė nejausdamas didelių lietaus lašų. Lijo stipriai, tačiau tai man nebuvo svarbu. Aš skriejau, lyg norėdamas kažkur suspėti. Lyg lenktyniaudamas. Tik su kuo? Su gyvenimu? Su širdimi?

Nė neprivažiavęs Domilės namų pradėjau dairytis. Visur. Į visas puses. Gatvės skendo balose, o aš lėtai riedėjau, akimis vis klaidžiodamas. Jos namų languose nedegė šviesa. Buvo tamsu. Pabūgau sustoti, todėl riedėjau tolyn. Vis nužvelginėjau vienus ir paniurusius, parke stovinčius medžius. Lyg tikėdamasis tarp jų kažką rasti. Ir staiga akys užkliuvo už poros. Už poros žmonių. Įsistebeilijau, bandydamas atpažinti. Ir regis tai buvo ji. Mano Saulė. Tik švietė ji jau kažkam kitam. Tie patys, šviesūs, lietuje permirkę plaukai. Jos rankos, stipriai gniaužiančios kažkokio vaikino plaukus. Tai turi būti ji. Ji visad taip darydavo. Darydavo. Dar kart pakartojau sau ir kiek įmanydamas stipriau paspaudžiau gazą.

Dar niekad nelėkiau taip, kaip skriejau šįsyk. Vanduo iš balų taškėsi, pajutau drėgmę. Buvau permirkęs, tačiau nesiruošiau sustoti. Negalėjau. Tiesiog skriejau. Tolyn. Į nežinią. Į naktį, nes daugiau taip nebegaliu. Juk turėjau suprasti, kad avinėliui su liūtu viename garde ne vieta. Turėjau. Tačiau nesupratau. Tik dabar. Regis pajutau kažkokia tuštumą.

Keistai nudiegė kairę krūtinės pusę ir aš supratau. Tai Ji. Tai širdis. Maža žudikė. Štai ką sakė mama. Sprendimus priima ji. Tada, kai protas liaujasi gelbėjęs. Tu klausaisi tik jos. Ir nesvarbu, kur ji veda, tu eini. Regis ir Milė pasuko ten, kur vedė Ji. Pasuksiu ir aš. Dar stipriau paspaudžiau gazą ir daugiau nieko aplink nebemačiau…

* * *

Na štai ir viskas. Trumputis, tačiau manau jausmingas, paskutinis skyrius. :*

“Saulė, kuri sublizgėjo naktį” *50 skyrius. Saulė

http://www.youtube.com/watch?v=50XiNiVOTko&

Ir štai, brangiosios, tai jau priešpaskutinis šios istorijos skyrelis. Tikiuosi sulaukti visų, jūsų nuoširdžių nuomonių : *

Tai buvo viskas. Tik garsas ir jokio vaizdo. Nebemačiau jo. Staiga visiškai netikėtai prapliupo lyti. Lyg iš giedro dangaus pasipylė dideli lašai. Apvalūs ir stambūs, jie ritosi stiklu žemyn, o aš sustingusi spoksojau. Netikėtai ir pati apsiašarojau. Regis nebevaldžiau savęs. Tai vis širdis. Prisispaudžiau prie lango ir lyg dar vis kažko laukiau. Kažkokio balso, patarimo, peties atsiremti ar ko kito. Nė pati nežinau. Tiesiog stebėjau tuos besileidžiančius lašus ir tylėjau. Jaučiau šaltį, kurį nešėsi ateinantis ruduo. Tuštumą, kurią bandau skandinti. Keista. Lyg kažko trūktų. Lyg laukčiau kažko, kas neįmanoma. Kodėl viskas turėjo apsiversti aukštyn kojom?-nesilioviau svarstyti. Kodėl? Jei galėčiau atsukti laiką atgal… Bet ne – aš negaliu. Ir nesukčiau. Jei įvyko, vadinasi, turėjo įvykti. Tik dabar tai žudo.

Atsitraukiau nuo durų stiklo ir laiptais pakilau viršun. Kambaryje kritau į savo sėdmaišį ir klausiausi lietaus. Jis lyg nuplovė viską. Nė neprisiliesdamas. Net nejausdama jo, gaivinausi. Nebegalėjau galvoti. Svarstyti. Nebenorėjau. Viskas buvo pernelyg aišku. Tik taip nenormalu.

* * *

Pagaliau pajėgusi save nuraminti leidausi apačion. Tėvai buvo ypatingai geros nuotaikos. Vienas per kitą pasakojo savo nuotykius, tik regis aš nieko negirdėjau. Viskas tik skriejo pro ausis. Žiūrėjau į visus naujus pirkinius, tačiau regis nemačiau net jų. Šypsojausi tik tam, kad neišsiduočiau. Vis dėkojau už gražius rūbus, kurie dabar man visiškai nerūpėjo ir klausinėjau nereikšmingų klausimų. Jau galvojau, kad imsiu rėkti, tačiau nepajėgiau net to. Jaučiausi silpna. Silpnesnė net už vaiką. Mačiau, kaip Viltė žiūrėjo į mane su degančiomis akimis. Mačiau jos norą pasikalbėti. Tik jei ji žinotų… Jei ji žinotų, kad dabar labiau už bet ką kalbėtis reikia man. Pagaliau baigti šitą painiavą. Viską išsiaiškinti iki galo. Jei tik ji žinotų, kas dedasi. Ji išklausytų ir suprastų. Tačiau ji nežino. Nežino niekas, išskyrus mane. Nes aš vienintelė, kuri turi priimti sprendimus.

-Ei, Domi, ar tikrai viskas gerai?-staiga paklausė tėtis, kurio apgauti nebuvo įmanoma. Tačiau aš stengiausi, iš paskutiniųjų. Nes jis nežino. Ir niekad nesužinos.

-Taip, tėti,-šyptelėjau jam.-Beje, šis labai gražus,-pagyriau pirmą po akimis pasitaikiųsį kaklaraištį.

Šeimos vakarienei mama užsakė maisto iš kiniečių restorano. Nemėgau jo jau nuo vaikystės. Tačiau ir vėl tylėjau. Dažniausiai jį valgydavome tėvams grįžus iš komandiruočių arba itin svarbiomis dienomis. Taip, tikriausiai tai du viename,-svarsčiau kramtydama vienintelį pakenčiamą maistą – traškią vištieną saldžiarūgščiame padaže. Ir tada, lyg mano išgelbėtojas suskambo telefonas. Lyg įgelta pašokau ir nuskriejau viršun, savo kambario link. Jis skambėjo taip garsiai, lyg turėtų svarbių žinių, lyg rėkdamas tiesiai iš mano širdies gelmių. Nė nespėjusi pažiūrėti, kas skambina pakėliau ragelį.

-Klausau?-šiek tiek pridususi tariau.

-Domi?-kažkoks susirūpinęs kreipėsi. Tai buvo jis.

-Taip?-suklusau.

-Man reikia su tavim susitikti,-greitai išdėstę, be jokių jausmų, be šmaikščių juokelių ar gražių epitetų. Tiesiog.

-Kada?

-Jei galima dabar. Parke. :Lauksiu tavęs ten, kur valgydavom ledus. Ateisi?

-Žinoma.

Ir jis padėjo ragelį. Nors tikriausiai dabar turėjau jaustis geriau, tačiau dar labiau pasimečiau. Toks jo balsas mane stebino. Jis visad buvo stiprus, tačiau tokia buvau ir aš. Kas nutiko? Kas čia dedasi? Galbūt aš meluoju sau? Tačiau turiu ten būti. Kuo greičiau. Tikriausiai tik pasikalbėjusi su juo aš susvoksiu. Lietus nustojo lyti. Kambaryje spengė tyla. Tuštuma. Ir vėl ta pati. Ilgai nesvarstydama iš spintos greit išsitraukiau aptemptus tamsius džinsus ir pirmą pasitaikiusią maikutę. Staigiai apsirengiau ir leidausi žemyn.

-Kur eini?-iškart pasiteiravo mama.

-Į parką,-šatai atsakiau.

-Tačiau lyja.

-Jau nebe.

-Bet tu nebaigei valgyti,-ji vis kalbėjo, lyg norėdama mane sulaikyti. Nuo kažko, kas gali būti ne taip paprasta, kaip atrodo.

-Mama, ne dabar,-tyliai tariau ir vos apsimovusi batus stipriai užtrenkiau duris.

Greitu žingsniu ėjau parko link. Oras vis dar buvo apniukęs. Pikti debesys būriavosi danguje, o aš vėl mąsčiau. Regis, pastaruoju metu daugiau nieko ir nedarau. Tačiau neturiu kitos išeitis. Ši painiava turi baigtis. Ilgiau neištversiu. Širdis kankina. Tai vis ji.

Jau buvau netoli tos vietos, vaikinas sėdėjo ant suoliuko, nuleidęs galvą lyg susimąstęs. Kiek paniūręs. Kitoks, nei buvau pratusi jį matyti. Stabtelėjau. Ir jau lėčiau žingsniavau. Norėjau sustabdyti laiką. Norėjau grįžti atgal. Tai sunkiau nei man atrodė. Tačiau aš galiu tiesiog apsimesti, kad viskas yra gerai. Juk vaikystėje svajojau būti aktore.

-Sveika,-staiga pakilęs jis apkabino, tik ne taip šiltai, kaip seniau.

-Sveikas,-šyptelėjau. Vaidinti skaudėjo. Visą kūną. Galbūt aktorystė nebuvo tokia gera idėja.-Tai kas nutiko? Kodėl norėjai susitikti?-iškart paklausiau.

-Išsiskyriau su Goda,-jis vėl nuleido galvą. Štai kas. Ir tai viskas. Dėl to jis nuliūdęs. Nėra nieko daugiau. Aš turiu liautis.

-Kodėl? Kaip suprasti?-norėjau būti rūpestinga.

-Palikau ją,-tyliai, lyg nenorėdamas to sakyti sukuždėjo.

-Ką?-surikau pašokusi nuo suoliuko.-Kodėl?

-Pavargau vaidinti. Apsimetinėti. Man tai per sunku. Vaidinti skauda,- lyg pacitavo mano žodžius. Jau nuo vaikystės mes užbaigdavome vienas kito sakinius, tačiau šis atvejis buvo kažkoks kitoks. Jis skaitė mintis. Mano mintis.

-Ką tu čia kalbi? – vis dar klausinėjau. Norėjau būti tikra.

-Domile, neapsimesk. Aš ilgiau nebegaliu. Prašau,-maldaujamai pažvelgė.

-Nesuprantu nieko,-nuleidau akis. Ir vėl kaupėsi ašaros. Dieve, turiu išmokti valdyti šias apgavikes. Jau nežinojau kada verkiu iš laimės, kada dėl to, kad skauda.

Jis priėjo ir stipriai suspaudė mano ranką. Kita ranka man nuo veido nubraukė užkritusią plaukų sruogą.

-Tu puikiai supranti,-tarė žiūrėdamas tiesiai man į akis. Lyg norėdamas prasiskverbti gilyn. Į širdį. Į vietą, kurioje jis tūnojo jau begalę laiko. Tačiau jis buvo brolis. Pats geriausias.

Vėl nuleidau galvą lyg bijodama to žvilgsnių karo. To smagaus žaidimo, kuris šįsyk baugino.

-Bet…-staiga pratariau ir vėl nutylau.

Galvoje vis mirgėjo kitos, rudos, šokoladinės akys. Lūpose dar jaučiau tą saldumą. Jis buvo mano Naktis. Mano mokytojas, išmokęs tikriausiai daugiau nei pats mokėjęs. Jis buvo pirmas ir vienintelis. Vienintelis toks. Žinojau, kad niekad to nepamiršiu. To tobulumo, tos mūsų idilės, kurios negriovė niekas. Jis buvo daugiau negu daug. Tobulai tobulas. Gal net kiek per daug. Tačiau galbūt man buvo per sunku. Per sunku perlipti tą slenkstį. Tuos skirtumus. Galbūt nebuvau tam pasirengusi, jei taip greit palūžau. Širdis plakė vis stipriau. Lyg varinėdama ne kraują, o ašaras. Jaučiausi pasimetusi, nevaldžiau savęs. Tai vis ji. Tačiau gana kaltinti kitus. Pati surengiau tą vakarėlį. Pati gėriau, pati šokau ir kalbėjau. Tai buvau aš. Tik… Tik tada nebuvo jo. Niekas nesudrausmino ir nepaprotino. Naktis netemdė mano akių, todėl viską mačiau ryškiai, tada mąsčiau. Tik ne blaiviai.

Staiga prapliupo lietus ir aš vis dar stovėjau. Tyloje. Mintyse. Lyg būčiau viena. O jis laukė. Niekur neskubėjo. Jis žengė žingsnį. Dabar jau paskutinį. Pirmas buvo žengtas abiejų kartu. Pirmas buvo žengtas seniai. Kai dar nepažinojau savo Nakties.

-Nėra jokių bet,-pagaliau neiškentęs sušuko. Suško taip, kad regis skambėjo visas parkas.

Lietus slėpė mano dideles ir sūrias ašaras. Plaukai, užkritę ant veido, buvo visiškai permirkę, o drabužiai jau švietėsi kiauriai. Tik man tai nebuvo svarbu. Geriau jau persišviestų mano mintis. Kad visi jas matytų ir išlaisvintų mane. Tačiau regis tai padaryti galiu tik aš. Aš vienintelė. Tik dabar ir čia.

-Nėra,-nuleidusi galvą sukuždėjau ir jau nebepajėgiau jos pakelti.

Jis švelniai pakėlė mano galvą ir apsivijo liemenį.  Tada vėl pažvelgė į akis. Ir prisiglaudė prie lūpų. Lėtai, švelniai, atsargiai, lyg bijodamas sutrupinti tą akimirką. Prisiminiau jo, to vakaro žodžius : „galbūt kažkas panašaus į tai, tik šiam trūksta dūmų“. Ir supratau, kad šįkart netruko nieko. Viskas turėjo būti taip, kaip buvo.

Mudu, susilieję, lietuje. Tikriausiai stovėjome taip amžinybę, kol jis atsitraukė ir į ausį sukuždėjo:

-Myliu tave,-tik šįkat tai nuskambėjo kitaip, nei anksčiau. Šįkart tvirčiau ir tikriau.

Dabar lyg žemė slydo iš po kojų, tačiau pripažinsiu – jaučiausi laiminga. Galbūt taip turėjo būti. Taip paprasčiau. Taip liepė Ji.

-Ir aš tave,-sušnabždėjau ir įsikibau į jo plaukus.

Jis apsivijo mane per liemenį ir apsuko ratu. Šypsojausi. jaučiausi išlaisvinta. Tiesiog šokau lietuje ir jaučiausi tokia laisva, kokia dar nesijaučiau niekad. Išskyrus tas dienas, kai gulėjau rugių lauke, tačiau tai nebuvo mano gyvenimas. Turėjau tai pripažinti. Tik šią akimirką, kai jis vėl įsisiurbė man į lūpas, supratau, kad mano Naktis tebuvo gražus, spalvotas, vasaros sapnas…

“Saulė, kuri sublizgėjo naktį” *49 skyrius. Saulė

Vos išgirdusi telefono skambutį nedelsdama atsiliepiu. Žodžiai patys skrieja iš burnos. Nemąstau ką sakau, tiesiog pasikviečiu jį. Noriu, kad jis būtų šalia. Negaliu tylėti. Turiu dabar pat viską pasakyti. Noriu, kad jis žinotų, jog esu pasimetusi ir sutrikusi.

Neilgai trukus pasigirsta skambutis į duris. Greit nusileidžiu ir braukdama likusią ašarą nuo skruosto atrakinu duris.

-Sveikas. Užeik,-be jokių jausmų pakviečiu.

Jis iškart įeina ir stipriai stipriai mane apkabina. Taip, kaip tikrai nesugebėtų niekas kitas. Jis iškart sušildo ir nuramina.

-Kas tau, mažyte?-teiraujasi, tačiau aš tyliu.

Jis greit pakelia mane ir suspaudžia stipriose savo rankose. Jaučiuosi maža ir gležna, tačiau be galo mylima. Jis tobulas. Pernelyg.

Greit paliepiu jam kilti viršun, noriu būti savo erdvėje. Savo kambaryje. Tik mudu. Noriu jam išsakyti viską.

Vos įžengęs į kambarį jis paguldo mane ant lovos, lyg skaitydamas mano mintis. Pats prisėda šalia. Aš tik susigūžiu į kamuoliuką ir tyliu. Taip sunku pradėti kalbėti. Gera tiesiog jaustis saugiai.

-Ei, kas tau?-ir vėl teiraujasi, tačiau šįkart aš nebegaliu tylėti.

-Vakari, atleisk,-sukuždu ir prisispaudžiu prie jo.

Jis prigula šalia ir aš padedu galvą jam ant krūtinės. Stipriai gniauždamas mano plaukus savo delnuose jis tyli. Dabar aš laukiu. Ši akimirka atrodo tobula ir be žodžių, tik širdis man liepia kalbėti. Ji nori, kad išsiliečiau. Ji tiesiog nori, kad vėl pratrūkčiau.

Visiškai nebesivaldau. Nesuprantu, kas man yra. Kodėl aš šitaip graužiuosi? Juk nepadariau nieko tokio. Tik. Ta tobulybė. Regis dabar ji pažeista.

-Neturi už ką,-staiga prabyla.

-Atleisk už tai, kad nesu tokia, kokios nusipelnei. Atleisk, kad nesupažindinu tavęs su savo šeima. Atleisk, kad nekviečiu į savo vakarėlius. Atleisk. Atleisk, kad nepažįsti mano draugų. Atleisk, kad neskyriau tau pakankamai laiko. Atleisk. Atleisk už Gabrielių, už Dovydą. Atleisk, mažyti,-kuždu jam į krūtinę taip tyliai, kad nė nežinau ar jis girdi.

Jis stipriai delnais suspaudžia mano veidą ir pakelia galvą viršun.

-Saulute, nesikrismk. Kas buvo? Aš nepykstu. Puikiai suprantu situaciją ir nenoriu niekur skubėti. Man gerai taip, kaip yra. Džiaugiuosi išvis galėdamas su tavimi matytis. Ir nesakyk taip, prašau. Aš niekad neatrasčiau nieko geresnio už tave,-nė neatsidusdamas išdėstė žodžius ir stipriai pabučiavo į kaktą. Taip tėviškai, tačiau karštai.

Kuri laiką tylėjau ir tada vėl pratrūkau. Nesirūpinau dėl to, kad jo marškinėliai greit bus visiškai šlapi ir sūrūs. Nė negalvojau, kad bet kurią akimirką gali grįžti tėvai. Aš tik mąsčiau, kodėl Dievas man atsiuntė jį? Tokį tobulą, supratingą ir regis visad gebantį atleisti. Regis nematantį to blogio, kurį matau aš. Idealų. Kartais per daug.

Jis neklausė kas tas Dovydas. Neklausė detalių. Regis žinojo, kad nieko nebuvo. Jis tiesiog suprato. Be žodžių. Jis leido išsiverkti ir nieko nesakė.

-Dabar suprantu, kad tu per geras man, o ne aš per gera tau,-kūkčiodama tariau žiūrėdama jam į akis.

Jis delnu nubraukė man ant veido užkritusius plaukus ir nušluostė ašaras išdavikes.

-Prašau neverk, mažyte. Juk tu stipri. Tu tiesiog pratrūkai. Kartais visi pratrūksta. Nurimk,-kuždėjo.-Gerai?-paklausė glostydamas galvą.

-Tu per tobulas,-tesugebėjau sukuždėti ir vėl padėjau galvą.

Nebeverkiau. Daugiau nebeleidau sūrioms ašaroms plauti mano veido. Jis teisus. Aš stipri. Ir aš nuspręsiu teisingai. Viskas bus gerai. Tereikai laiko ir aš viską sutvarkysiu. Juk išties niekas nesikeičia. Nebubvo nieko, dėl ko turėtų keistis,-vis įtikinėjaus save, tačiau regis pati netikėjau savo žodžiais.

-Na, kaip tu?-sukuždėjo jis į plaukus.

-Jau geriau,-nenoromis išspaudžiau šypseną.

-Tu šypsaisi ne taip,-iškart pastebėjo jis.

-Pasitaysiu,-nusijuokiau ir atsisėdau jam ant pilvo.

-Oho, - sukikeno jis. – Netokia tu ir mažytė.

-Oi oi, tik jau nereikia,-nusišypsojau.

-Štai ir mano mergytė,-šyptelėjo jis ir pasikėlęs įsisiurbė į lūpas.

Greit kritau ant lovos ir buvau tiesiog prispausta jo. Jis vis tobulėjo. Jo lūpos stipriai glaudėsi prie manųjų ir regis jis nė neketino sustoti. Aš taip pat nenorėjau, kad ši akimirka baigtųsi. Tai buvo geriau už tūkstačius žodžių. Tai geriau paaiškino jausmus ir nebeleido ilgiau dvejoti.

-Tu įsijautei,-nusijuokiau.

-O tu vėl šypsaisi, kai tave bučiuoju,-sudrausmino ir vėl įsivyravo tyla.

Durys netikėtai sugirgždėjo. Ot velnias,- iškart pamaniau. Dabar tikrai ne pats geriausias metas grįžti tėvams. Viena akimi žvilgtelėjau ir iškart nudžiugau. Tai buvo Vilte ir ji greitai pabėgo.

Vos Vakariui atšlijus nuo manęs sušukau:

-Vilte!

Ji greit prisitatė į mano kambarį.

-Jei ką tu nieko nematei,-nusijuokiau.-Beje, čia Vakaris – susipažinkit,-šyptelėjau pasisukusi į jį.

-Vakari – tai mano sesuo – Viltė.

Jie greit pasisveikino ir sesuo iškart išgaravo. Vakaris dar kart stipriai apkabino ir mes vėl skendome mano pagalvėlių jūroje.

Šįkart pasigirdo lauko durų trenksmas ir man nekilo jokių abejonių, kad tai tėvai. Tačiau aš nė kiek nesutrikau. Regis šią akimirką nebijojau nieko.

-Luktelk, aš tuoj,-sukikenau ir nubėgau apačion.

Greit pasisveikinau su tėvais ir dingau iš jų akiračio. Žinojau, kad dabar jie ilgai kraustysis daiktus, tuomet eis nusimaudyti ir tik tada leisis į gilesnes kalbas, todėl aš dar truėjau marias laiko.

Vėl likę dviese kambaryje, peržiūrėjome visas mano nuotraukas. Papasakojau jam daug istorijų iš savo vaikystės. Viskas vėl buvo gražu. To širdies virpesio regis nebeliko ir aš vėl jaučiausi rami. Tik kažin, kaip ilgai? Iki kito karto? Regis visdar vyravo ta įtampa, gerokai susilpnėjusi, tačiau ji liko…

* * *

Kai Vakaris nutarė važiuoti, apačioje nieko nebuvo, todėl prasmukome nepastebėti. Užrakinusi duris dar ilgai stovėjau prie langą ir laukiau kol jis pralėks ir pamos man, tačiau nieko. Tik už kelių namų, pasigirdo praūžiančio motociklo garsas. Ir tai buvo viskas.

Apči ! Arbata ir epilogas.

Sėdžiu va sau. Slogytė ir čiauduliukas ON. Bet man gera, (apči!) Aš laiminga. Laisvai šypsausi ri džiaugiuosi gyvenimu. Mokykloje viskas tobula, su draugais taip pat. Dienos bėga tikrai linksmai.

Sėdžiu apsigaubusi pledu ir gurkšnoju arrbatytę. (apči ! ) Kątik baigiau rašyti istorijos epilogą ir širdyje taip gera. Lyg ji dar labiau prisipildė šilumos. Širdis, ech ta nenaudėlė… Tačiau apie tai vėliau. Dar liko pora skyrių ir galėsiu ramia “dušia” dėti tašką šioje istorije ir griebtis kitos. Man gera. Jau norėčiau pažiūrėjus pro langą grožėtis baltu patalu, tačiau mėgaujuosi ir rudens saulyte.

O dabar, iki, mažyčiai. Linkiu ir jums gražaus vakaro. Despedida, people ! Te quiero mucho ! (apči !)

“Saulė, kuri sublizgėjo naktį” *48 skyrius. Naktis

Dar kart pakėliau akis, kad pažiūrėčiau į tą veidą, tas akis. Tam, kad dar kartą įsitikinčiau ar esu teisus. Dėja… Abejonės pasitvirtino. Tai jis. Tas pats žmogus. Vertas tik mano pagiežos ir gailesčio. Taip. Tokių, kaip jis reikia gailėtis.

Slapčia nužvelgiu jį nuo apačios viršun. Pasikeitęs. Tvarkingai apsirengęs, nusiskutęs, apsikirpęs. Kitoks. Lyg naujai atgimęs. Kaip ir mama.

Juntu, kaip mano viduje ima virti pyktis. Bijau, kad pratrūksiu todėl traukiuosi. Lėtais žingsniais einu laiptinės link.

-Neišauklėtas stuobrys ! – sušunka tėvas.

Nė nežinau ar jis pažino mane ar ne ir nesirūpinu. Tegul šneka, tegul aušina burną. Man nė motais. Jis nė nežino koks stuobrys jis pats yra.

-Nedėkinga kiaulė, sugriovusi gyvenimą ! – sušunku jam pavymui ir užtrenkęs laiptinės duris, vyliuosi, kad jis išgirdo.

Netikėtai sukniubęs prisėdu ant laiptų. Toks susitikimas tikrai ne į gerą. Bandydamas susitvardyti gniaužiau kumščius. Nekenčiu. Kaip jis dar drįsta šitaip kalbėti? Net jei neatpažino manęs, kaip jis gali sakyti tokius žodžius, pats būdamas lygiai toks?

Man sėdint tyloje, netikėtai pro šalį pralekia būris berniukų. Vaikai rėkdami griūna laukan ir čia prasideda gyvenimas. Ten jie riteriai, galiūnai, nerealių galių turintys didvyriai. Ten jie yra tuo,kuo išties nori būti.

Pakylu nuo laiptų ir lipu aukštyn. Savo namų link. Netikėtai apninka prisiminimai.

„Du maži berniukai. Vienas apsigaubęs raudona, kitas juoda skraiste. Abu „apsiginklavę“ šakomis sėdi ant stogo. Jie laukia. Priešų. Mažesnysis staigiai nušoka žemyn ir surinka:

-Aš jus pričiupsiu.

Tada pasileidžia bėgti. Skara nekliudoma sklaidosi vėjyje, o jis lekia. Nejausdamas ribų. Jis tiesiog bėga. Laisvas ir nevaržomas. Neilgai trukus nuo stogo nusileidžia ir kitas berniukas. Kiek aukštesnis, matosi vyresnis.

-Vakari, mums negalima bėgti taip toli,-sudrausmina jis mažesnįjį.

-Tačiau aš privalau siekti užsibrėžtų tikslų,-sušunka jaunėlis ir nesustodamas lekia.

Jam nė motais. Jis laisvas. Juk šiandien jis „supermen‘as“. Niekas jo nesulaikys. Jis pasieks savo tikslą. Tokį vaikišką. Tačiau tuo metu atrodžiusį patį didžiausią.“

Sėdžiu ir spoksau televizorių. Vis dirsteliu į laikrodį. Brolis jau turi grįžti. Kaip tik tada, pertraukdamas mano mintis pasigirsta skambutis į duris. Pašoku ir atrakinęs jas įleidžiu Patriką.

-Sveikas, seni,-pasisveikina jis.

-Sveikas,-šypteliu ir vėl užrakinu duris.

Jis greit paruošia vakarienę. Kulinaras jau nuo mažens. Niekad nesupratau, kaip jį traukė maisto gaminimas ir tikriausiai nesuprasiu. Tačiau pripažįstu. Sekasi jam gerai.

Susėdę prie stalo tylime. Tada jis imasi pasakoti apie darbą, o aš nieko nesakau. Neklausiu. Tiesiog tyliu.

-Ei, gal liežuvį prarijai?-šmaikštauja brolis.

-Tai, kad greičiau jis buvo nukirptas,-nenoromis šypteliu. Ir toliau badau maistą, gulintį lėkštėje.

-Kas buvo?-iškart pasiteirauja.

-Sutikau kai ką, ko matyti nenorėjau.

-Mamą?-nustemba jis.

-Ne, su ja viskas puiku. Beje, šiandien buvome susitikę ir pagaliau pasikalbėjome,-pasigiriu.

-Tai šaunu, brol,-iškart nudžiunga jis.-Bet kas tada?

-Tas gyvūlys,-sušnypščiu nė nepravėręs burnos.

-Matei jį?-iškart lyg įgeltas pašoka jis.

Iškart papasakoju, kaip susitikome Patrikas sėdi išsižiojęs. Toks jo elgesys stebina ir brolį. Paršas. Beširdė būtybė. Daugiau žodžių nėra.

Kitą dieną

Slampinėju iš kampo į kampą. Viskas varo mane iš proto. Ta pati aplinka. Kasdien. Ta pati lova. Kambarys. Gelbsti tik sporto salė. Telefonas tyli. Dėl darbo niekas nesiteirauja. Baigiu išprotėti. Nenoriu įkyrėti. Tačiau tai jau nebepakeliama. Čiumpu telefoną ir skambinu jai.

-Klausau?-kažkaip keistai atsiliepia.

-Pasiilgau tavęs,-iškart tariu.

-Aš taip pat,-lyg girdžiu liūdesį jos balse ir tai taip neįprasta.

-Ar tau viskas gerai?-nerimauju.

-Nepasakyčiau,-sušniurkščioja ji.

-Galiu atvažiuoti?-spontaniškai paklausiu.

-Laukiu,-tepasako ji ir aš iškart metu telefoną žemėn.

Greit užsimetu striukę ir pasičiupęs raktus išlekiu lauk. Man nesvarbu, kaip atrodau ir kokiu greičiu lekiu. Tiesiog skrieju. Noriu ten būti kuo greičiau. Jei ją kas nors įžeidė aš sumalsiu tą mulkį į miltus. Nė nežinau ką galvoti. Kas jai? Niekad nemačiau jos tokios. Negirdėjau.

Ir dabar man nė motais, kad motociklą pastatau visai šalia jos namų. Greit pribėgu prie durų ir paspaudžiu skambutį. Keista. Čia dar niekad nebuvau. Tačiau dabar ji leido.

Regis laukimas trunka amžinybę, tačiau pagaliau pro stiklines duris pamatau ją. Ji šiek tiek sutrikusi atrakina duris ir persibraukia ranka per veidą.

-Sveikas. Užeik,-iškart pakviečia.

Greit įeinu vidun ir stipriai stipriai ją apkabinu.

-Kas tau, mažyte?

Ji tyli. Nusispyriu batus ir paimu ją ant rankų. Lyg kūdikį. Lyg visai mažytę mergytę. Ji tyi. Nekrykštauja ir nesišypso. Slepia akis ir aš bijau. Nesuprantu kas vyksta. Nejučia imu drebėti.

-Eik į viršų,-sukužda ji man į krūtinę ir aš nedelsdamas kylu laiptais aukštyn.

Nė nespėju apsidairyti. Namai dideli ir tvarkingi, tačiau visiškai tušti. Pamatęs praviras duris užeinu vidun ir iškart suprantu, kad tai - jos kambarys. Ant lovos dar vis matosi išgulėti kontūrai ir aš paguldau ją ten. Ji tik susiriečia į kamuoliuką ir vėl tyli.

-Ei, kas tau?-dar kart paklausiu.

“Saulė, kuri sublizgėjo naktį” *47 skyrius. Saulė

Ryte abi prabudome gana anksti. Laikrodis rodė 9:13. Rytas buvo saulėtas, o mudvi užtinę ir užsimiegoję. Viena paskui kitą nužygiavome į vonią. Nusiprausėme, išsivalėme dantis. Nusileidę apačion, pusryčiam suvalgėme po skrebutį su šokoaldu ir išgėreme sulčių. Danielos telefonas nepaliaujamai skambėjo ir ji turėjo grįžti. Padėkojau draugei už viską. Už tai, kad pasiliko ir už tai, kad ji nuostabi. Išlydėjau ją namo, o pati nedelsdama nulėkiau į savo kambarį.

Pasiraususi stalčiuje susiradau trumpus,pilkus, frotinius šortukus ir baltą maikutę ant petnešėlių. Greit apsirengiau, plaukus susirišau į ilgą kasą ir pasičiupusi i Pod‘ą išlėkiau į parką. Dabar, kaip niekad norėjau pabėgioti ir atsipalaiduoti. Po dviejų dienų pilnų maisto ir gėrimų, man trūko gryno oro. Norėjau tiesiog pabūti viena. Su muzika ir mintimis. Su prisiminimais ir ateitimi.

Regis bėgau užsimerkusi. Nieko aplink nemačiau ir nenorėjau matyti. Vaizdas vistiek visad buvo toks pats – medžiai ir susimąstę, vaikštantys žmonės bei pora kitų bėgikų.

Nejutau laiko. Tiesiog bėgau ir mąsčiau. Buvau paskendusi. Giliai. Ir regis, kažkas ėmesi mane gelbėti.

-Domile?-išgirdau kažką sušunkant, balsas skambėjo labai neužtikrintai, tačiau vistik sugebėjo ištraukti mane iš mano uždaro minčių pasaulio.

Staigiai atsisukau ir tiesiogine to žodžio prasme išsižiojau.

-Tu?-klausiamai žvilgtelėjau ir nusijuokiau.

-Na taip, aš. Jei dar pameni,-nusijuokė Dovis.

-Manai galima tave užmiršti?-šyptelėjau.

-Bent jau dėl tavęs esu tikras.

-Šmaikštuolis,-nusijuokiau ir nesilioviau bėgti.

Jis prisijungė ir bėgo greta. Išsitraukiau iš ausies ausinuką.

-Tai ką čia darai?-kvailai pasiteiravau.

-Na, kaip matai bėgioju,-prunkštelėjo.- O tu?

-Bandau atsigauti ir atsipalaiduoti,-šyptelėjau.-Tik nesakyk, kad gyveni netoliese, nes nepatikėsiu.

-Okey, tada nesakau,-ėmė kvatotis jis.

-Bukaprotis,-juodkamasi kumštelėjau jam į pašonę.

-Tave taip pat keista matyti parke, o ne šokių aikštelėje.

-Ačiū už komplimentą,-toliau kvatojausi.

Bendrauti buvo be galo paprasta. Dovydas buvo kažkoks kitoks, nei visi. Regisi kiekvienas jo žodis turėjo kelias prasmes. Jis buvo be galo šmaikštus ir tuo pačiu labai įdomus. Matydama jį vos trečią kartą galėjau nesidrovėdama šypsotis ir laisvai kalbėtis. Tai buvo keista. Turint omenyje, kad apie jį aš nežinojau beveik nieko. Išskyrus tai, kad jis šoka.

Kurį laiką bėgome tylėdami. Vienoje ausyje man vis dar skambėjo muzika, todėl buvau paskendusi. Jutau, kaip ėmiau nesivaldydama šypsotis ir net nepasukusi galvos jutau jo akis įsmeigtas į mane.

-Gal sustotum ir išgertum su manimi kokteilio?-pasiūlė.

-Hmmm,-apsimečiau, kad dvejojau.

-Nealkoholinio,-sukikeno jis.

-Abstinentai,-nusijuokiau ir jis patraukė gėrimų vėžimėlio link.

Nė neklausęs nupirko du braškinius šerbetus. Dievinau juos. Dūsaudama prisėdau ant suolelio ir laukiau. Neilgai trukus jis klestelėjo šalia ir man į rankas padavė šaltą vienkartinę stiklinę. Nė neklausęs nuo mano kelių paimė ausinę ir įsikišo į ausį. Abu linksėdami į taktą gaivinomės.

Nesvarbu, kad dar eidama iš namų labiausiai troškau pabūti viena. Dabar jaučiausi gerai. Jaučiausi puikiai. Kitokia kompanija. Naujas žmogus.

Baigę gerti šerbetą pakilome nuo suoliuko ir tiesiog ėjome takeliu pirmyn. Linksmai besišnekučiuodami beveik visą kelią kvatojomės. Regis jis negalėjo nė akimirką pabūti rimtas, tačiau dabar ir nenorėjau giliai mąstyti. Rodos jis visad buvo atsipalaidavęs ir besišypsatntis. Tikras optimizmo užtaisas. Dar kart nužvelgiau jį. Raumeningas kūnas, aptemptas balta maikute. Tamsūs šortai. Pasportavęs. Juodi, šiek tiek pašiaušti plaukai. Aukštas.

Mums bevaikštant ratais staiga pastebėjau seserį. Ji sėdėjo ant suoliuko. Regis šalia jos buvo Karolis. Uždėjęs ranką jai ant pečių. Melagė,-pagalvojau ir mintyse nusijuokiau. Kažin kur buvo visą savaitgalį?-svarsčiau.

-Eikš, noriu su kai kuo pasisveikinti,-nusijuokiau ir timptelėjau Dovį į priešingą pusę.

-Tai labas rytas, sesut,-nusijuokiau vos priartėjusi prie jų.-Sveikas, Karoli,-šyptelėjau.

-O, labas,-šiek tiek sutrikusi šyptelėjo sesuo.

Karolis atsistojo ir paspaudė Dovydui ranką. Klausiamai žvilgtelėjau.

-Jūs pažįstami?

-Aaam, šis vaikinas regis mano pusbrolis,-nusijuokė Dovis.

-O ši mergina, regis mano sesuo,-nusikvatojau.

Buvau šiek tiek priblokšta. Pasaulis mažas. Regis visi vieni kitus pažįsta. Keista.

Su seserimi nutariau pasikalbėti namuose. Iš akių mačiau, kad ji turėjo man daug visko papasakoti ir aš jau nenustygau.

Palikę du blondinus ramybėje žygiavome toliau. Netikėtai pasukau savo namų link. Nepastebėjau, kaip greitai artėjome prie tos gatvės.

-Štai ir atėjome,-šyptelėjau.-Ačiū, kad palydėjai.

-Neturėjau kito pasirinkimo,-prunkštelėjo.

-Mulkis,-vėl kumštelėjau jam į pašonę.

-Bent pasakytum, kad tavo,-šmaikštavo.

-Tai, kad ne mano,-šiek tiek susimėčiau, tačiau vistiek nusijuokiau.

-O galėtum būti?-šyptelėjęs viena ranka apkabino per liemenį.

-Dovi, ne dabar..-grubiai atstūmiau jį ir griūdama įbėgau į namus.

Nė nenusimovusi batų užlėkiau viršun ir kritau ant lovos. Buvau pasimetusi. Be galo. Jau nebesupratau kas darosi. Pasaulis sukosi taip greitai ir regis aš su juo nespėjau. Visko buvo per daug. Per tokį trumpą laiką. Vakaris, Gabrielius, o dabar dar ir Dovydas. Galbūt neturėjau visko priimti taip rimtai, tačiau aš sutrikau. Aš rimtai pasimečiau. Gulėdama ant pilvo ir stipriai spausdama pagalvę pratrūkau. Kas dedasi?-svarsčiau. Man reikėjo viską apsvarstyti. Ir kuo greičiau. Turėjau užsimiršti. Kažkaip. Sudėlioti viską į vietas. Tai beprotiška. Ir turėjau tai padaryti viena. Man reikėjo pertraukos. Nuo visko. Nuo šito gyvenimo,-braukdama sūrią ašarą nutariau.

Seniai verkiau. Galbūt braukiau džiaugsmo ašarą, tačiau tai visai kas kita. Seniai buvau pratrūkusi. O gal nebuvau? Viskas rodėsi taip paprasta ir gražu. Taip tobula. Tačiau gal jau per daug saldu? Vienas paskui kitą. Tai kvaila, tai nevaldoma.

Mano širdis priklauso tau,-užsimerkusi kuždėjau. Mintyse mačiau tik vieną veidą. Viskas buvo pernelyg painu.

“saulė, kuri sublizgėjo naktį” *46 skyrius. Naktis

Parlėkiau namo. Buvo beprotiškai karšta. Palindau po dušu. Apsirengiau paprastas treninges kelnes ir pasidaręs puodelį kavos išėjau į balkoną. Prisėdau ir stebėjau kiemą. Jame nepaisldami žadiė vaikai. Lyg pakvaišę jie bėgiojo ratais, laipiojo po medžius, supėsi ant sūpynių. Tas kiemas buvo jų gyvenimas. Nuo ryto, iki vakaro.

Gurkštelėjau kavos. Karti. Tačiau skani. Mėgau tokią. Ji man priminė. Gyvenimą. Tokį, koks jis buvo. Su savo klystkeliais, tačiau turintis pagrindinį kelią. Akyse vis iškildavo motinos veidas. Toks džiugus ir besišypsantis. Jos raudonai nudažyti žandai, žvilgančios akys. Ji buvo laiminga. Dabar toks buvau ir aš.

Baigęs gerti kavą ir išsiplovęs puodelį nutariau išlėkti. Negalėjau nusėdėti namuose. Vienam čia buvo nejauku ir nuobodu. Vėl persirengiau ir iš garažo išsivaręs motociklą skriejau ratais. Prilėtinęs greitį stebėjau praeivius. Jų emocijas. Tiesiog dairiausi. Miesto centras buvo pilnas žmonių. Čia rinkosi visos grupelės ir aš lyg prisiminiau mūsų gaują.

Stabtelėjau ir nusipirkau ledų. Prisėdau ant suoliuko vienoje iš senamiesčio gatvių ir dairiausi aplink. Staiga man ties prieš nosį praskriejo du motociklai. Ant jų sėdėjo du vaikinai. Niūrus, susirūpinę, pikti. Nesidairantys į šalis ir susikoncentravę į vieną tašką. Jie skubėjo. Taip, tai buvo jie. Kartais pasiilgstu tų dviejų pašlemėkų. Keista, kai nebegirdžiu nuolatinių Roko nurodymų, nesibaigiančių Kosto juokelių. Pasiilgstu draugų. Tačiau kitaip negaliu.

Kaip įmanydamas stengiuosi nuvyti kvailas mintis šalin. Nenoriu gundyti savęs. Nenoriu prisiminti. Turiu įsikalti sau į galvą, kad tai tebuvo klaida. Bet nėra taip paprasta tiesiog išmesti iš galvos du prabėgusius metus. Galbūt svarbiausius metus savo gyvenime. Savo paauglystę. Pirmosios svajonės išsipildymą. Viską. Visus kartu patirtus nuostolius ir džiaugsmą, pasisekimus. Gerai pagalvojus, tai nebuvo toks tamsus etapas. Aš vistik turėjau dėl ko džiaugtis, tiesiog nemokėjau. Ir tai buvo mano klaida. Viena iš didžiausių.

Pakėlęs galvą sustingstu. Kažkur matytas veidas. Nedelsdamas atsistoju. Man smalsu ką ji čia veikia ir kaip jai sekasi. Kaip susiklostė jos gyvenimas ir ar ji pasinaudojo mano patarimu? Pora žingsnių priartėjau prie jos ir šyptelėjau.

-Sveikas! – džiugiai sušuko ji.

-Sveika ! – pasisveikinau.

-Keista susitikti.. čia,- nusijuokė ji.

-Gyvenimas nestovi,-šyptelėjau.

-Tavo tiesa,- sutiko ji.

-Na, tai kaip tu laikaisi? – pasiteiravau.

-Puikiai ir už viską turiu būti dėkinga tau. Grįžau į šeimą. Grižau pas draugus. Vėl pradėsiu mokytis. Aš žmogus,-nusikvatojo ji.

-Džiugu girdėti,-negalėjau nustoti šypsotis.

-O tu? Kaip laikaisi?

-Nenoriu girtis, tačiau puikiai,-nusijuokiau.- Viskas lyg sviestu patepta,-džiaugiausi.

-Tęsi mokslus?-šyptelėjo ji.

-Be abejo,-nusišypsojau.

-Šaunu ! Kur tu dabar gyveni?-teiravosi.

-Senamiesčio 12, visai netoli,-šyptelėjau.- O tu?

-Vokiečių 15. Palauk, palauk. Pagal adresus, regis, truėtume patekti į tą pačią gimnaziją,-nudžiugo ji.

-Galbūt,-šyptelėjau. Būtų smagu kažką pažinoti.-Ei, gal einam išgerti sulčių? Nejau čia ir stovėsim?-instinktyviai pasiūliau.

-Žinoma, kodėl gi ne,-nedelsdama sutiko ji ir mes pajudėjome artimiausios kavinės link.-Su motociklu?-šyptelėjo pamačiusi mano plieninį žirgą.

-Be jo – niekur,-nusikvatojau.

Gurkšnodami sultis, su Mante, daug ką apkalbėjom. Ji nebepalaikė ryšių su jais, lygiai, kaip ir aš. Nutarėmė, kad taip tik geriau. Ji nepaliaudama dėkojo man už tai, kad patariau ir nukreipiau teisinga linkme. Abu negalėjome sulaukti artėjančių mokslo metų. Buvome pilni entuziazmo, lyg iš naujo gimę. Džiaugėmės smulkmenomis ir buvo taip gera.

Pasistatęs motociklą garaže jau norėjau sukti laiptinės link, tačiau akys netikėtai užkliuvo už dviejų besipešančių vaikų. Vienas jų gulėjo ant žemės, o kitas, kiek įmanydamas spardė pastarąjį. Negalėjau leisti smurto. Iškart pribėgau ir sudrausminau vaikus. Jie didelėmis, išsigandusiomis akimis pažvelgė į mane ir nurimo. Paprašytas, mušeika, vis dar drebėdamas, atsiprašė. Aš tik nusišypojau vaikams ir pasakiau, kad reikia gyventi draugiškai.

Šypsdomasis ėjau atgal, savo namo link. Regis kątik padariau dar vieną gerą darbą. Širdyje taip šilta. Malonu, kaip niekad.

Eidamas sumerkiau akis ir netikėtai į kažką atsitrenkiau. Greit atsitraukiau atatupstas ir sustingau. Žvilgtelėjau žmogui į akis ir negalėjau pratarti nė žodžio. Ant liežuvio galo kirbėjo žodžiai „atsiprašau“, bet regis šįsyk jie neturėjo prasmės.

P.S Vakario mamos nuotrauka jau įkelta.

P.P.S istorija jau eina į pabaigą, mielieji :)*